mobile menu toggle Pradžia
*s*
lt
en

Naujienos

In memoriam Povilui Mataičiui
In memoriam Povilui Mataičiui

Besibaigiant pavasario žydėjimui, Lietuva neteko išskirtinės asmenybės. Eidamas 89-uosius metus pirmadienį mirė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, režisierius, chorų dirigentas, pedagogas, Joniškio garbės pilietis Povilas Mataitis.

P. Mataitis pripažinimo sulaukė ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Maestro veikla aprėpė labai platų lauką: jis ne tik rinko tautosaką, statė spektaklius, režisavo, rašė scenarijus, bet ir skyrė laiko pedagogikai. Savo kūrybinėje veikloje Joniškio garbės piliietis meistriškai derino liaudies tradicijas ir šiuolaikinę scenografiją, naujam gyvenimui prikėlė primirštus lietuvių kultūros klodus taip prisidėdamas prie mūsų tautos istorinės atminties išsaugojimo.

P. Mataitis gimė 1933 metais Joniškio rajone. Pirmoji jo profesija – ekonomistas. 1963 metais Lietuvos konservatorijoje baigė choro dirigavimo klasę. P. Mataitis stažavosi tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) N. Rimskio‑Korsakovo konservatorijoje, dirbo Vilniaus kultūros ir švietimo technikume, Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokykloje, buvo Respublikinių mokytojų namų mišraus choro vadovas.

1985–1989 metais jis dėstytojavo tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos teatro ir muzikos akademija), 1990–1993 metais – Vilniaus universitete. P. Mataičiui 1983 metais suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1988 metais – Lietuvos valstybinė premija, 1998 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis. 2006 m. P. Mataičiui buvo suteiktas Joniškio garbės piliečio vardas už lietuvių tautinio meno puoselėjimą, Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. 2010 metais jam skirta Lietuvos kultūros ir meno premija

P. Mataitis užrašinėjo tautosaką, rašė scenarijus, statė spektaklius ir režisavo. Per 30 kūrybinės veiklos metų sukūrė ir parodė daug originalių ir įsimintinų meninių programų: „Instrumentinės, šokamos, dainuojamos sutartinės“ (1968), „XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos etnografinių rajonų folkloras“ (1971), „Baudžiavos amžininkų pasakojimai“ (1977), „Scenos vaizdeliai“ (1978), „Naujoji gadynė jau švinta“ (1981), „Lietuvių gaidos“ (1982), „Mano kanklės paauksuotos“ (1985), „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ (1987), „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ (1989), „Didžiam kiematy“ (1992), „Purvynai rūdynai“ (1994), „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ – apeiginiai bylojimai apie Juozo Lukšos-Daumanto ir visos Lietuvos partizanų laisvės kovą (1997). Visų programų ir spektaklių scenografiją sukūrė dailininkė Dalia Mataitienė. Pagal jo scenarijus, rašytus su kitais autoriais, sukurti du filmai: dokumentinis – „Lietuvių etnografinis – tai mes“ (1973) ir vaidybinis – „Vakar ir visados“ (1984 m., rež. Gytis Lukšas).

Laikas iš tiesų ne šiaip sau praeina. Jis negrąžinamai išsiveda žmones vis primindamas, kiek nedaug mums skirta, ir kokie turėtume būti vieni kitiems. Vis dėlto lieka prisiminimų ‒ santykių matrica, kurioje susipina mūsų visų gyvenimai, nepasakyti žodžiai, nuveikti didžiuliai ir iškilūs darbai. Ir meilė, kuri visada lieka.

Gedime kartu su velionio artimaisiais, bičiuliais, draugais, bendraminčiais, visa Lietuvos kultūros bendruomene.

Joniškio rajono savivaldybė